Po rinktinių pertraukos visi buvome išsiilgę „Premier“ lygos futbolo. O sugrįžti į kovą prieš „Spurs“ – geriau turbūt nė būti negali. Šiaurės Londono derbis visuomet turi savo svorį, savo įtampą ir tą jausmą, kad tai ne šiaip eilinės rungtynės. Mūsų šįkart penki, tad susitariame susitikti anksčiau ir iš šios dienos pasiimti viską, ką ji gali pasiūlyti.
14 valandą, JK laiku, visi susirenkame sutartoje vietoje ir patraukiame į The Gunners Pub. Gatvėmis sklinda dainos, žmonės šnekučiuojasi, aptarinėja startines sudėtis, senas derbių istorijas. Nuotaika gera, bet jaučiasi ir šioks toks susikaupimas – ne iš baimės, o iš žinojimo, kad tokiose rungtynėse smulkmenos gali nulemti viską.
Barai, kaip visuomet derbio dieną, sausakimši. Tenkasi susimokėti 10 £ už įėjimą, su vienu drinku – nieko keisto, tokia tvarka per didžiuosius mačus. Viduje – daug triukšmo, daug veidų, daug raudonos spalvos. Vaibas tikrai geras, bet toks natūralus, be perdėto šou. Tiesiog fanai, pasiruošę svarbiai dienai. Padarome kelis interviu būsimam „Kanonierių ritmu“ epizodui, pasikalbame tarpusavy. Apart Gedo, visiems mums tai pirmasis Šiaurės Londono derbis gyvai – todėl natūraliai nežinome, ko tikėtis, bet laukiame su tinkama pagarba ir tikėjimu.
Po pub’o patraukiame į stadioną. Minia didžiulė, bet tvarkinga – visi supranta, kad tai ypatingas mačas. Prie stadiono dar šiek tiek laiko praleidžiame įsiklausydami į skanduotes, nusifotografuojame, mintyse bandome nuspėti rungtynių eigą. Dom dar prieš rungtynes pataiko visiškai tiksliai – jis pasako, kad Trossard muš pirmas. Ir taip ir nutinka.
Atsidūrę viduje, užimame savo vietas. Šįkart pristatymas „Emirates“ stadione atrodo itin kokybiškas – be jokių perteklinių efektų, bet stiprus ir gerai apgalvotas. Atmosfera – labai aukšto lygio. Susidaro įspūdis, kad ir klubas, ir fanai puikiai supranta, kokios svarbos rungtynės vyksta. Bendra energija tikrai gera, bet ne tokia, kad išmuštų iš vėžių – veikiau tokia, kuri kelia komandos dvasią.
Pačios rungtynės klostosi sėkmingai. „Arsenal“ žaidžia užtikrintai, valdydami ritmą ir spręsdami situacijas be nereikalingos dramos. Rezultatas 4:1 – solidus, teisingas, atspindintis tai, kas vyko aikštėje. Fanai dainuoja, stadionas ūžia.
Po finalinio švilpuko ramiai pajudame namų link. Nuotaika gera, galvos lengvos, šypsenos plačios. Jokių beprotiškų švenčių, tiesiog malonus pasitenkinimas puikiai praleista diena ir svarbia pergale.
O dėl to trenerio komentaro „Kas tas Eze?“…
Na, po šių rungtynių tikrai žinos.
Game by game – tai mūsų sezonas.
