Šį kartą į rungtynes susirenkame penkiese. Be didelio šurmulio, bet su aiškiu planu – diena kitokia nei įprastai. Dėl susiklosčiusių aplinkybių gauname galimybę pasitikti komandą atvykstant į stadioną, todėl prie „Emirates“ renkamės gerokai anksčiau.
Iki rungtynių pradžios lieka beveik trys valandos. Prie stadiono mus pagal sąrašus pasitinka „Arsenal“ atstovai ir įleidžia į užkulisius. Iš arti matome žaidėjus, išlipančius iš autobuso – be emocijų, susikaupusius, kiekvieną savo mintyse. Pro šalį praeina ir klubo vadovybė. Gal tai ir nėra kažkas ypatingo platesne prasme, bet suprantame, kad tokia galimybė pasitaiko retai, todėl ja pasinaudojame.
Pasitikę komandą dar turime apie pusantros valandos iki rungtynių pradžios, tad nusprendžiame užsukti į šalia stadiono esančią piceriją „Mamma Mia“. Be didelių pretenzijų, bet labai tinkama rungtynių dienai – randame vietą, suvalgome po picą, išgeriame keletą pintų (keli bokalai – vaišių sąskaita) ir traukiame atgal į stadioną.
Varžovas rimtas – „Manchester United“. Prieš rungtynes atmosfera normali: tribūnos pilnos, girdisi dainos, bet iki galo kažkas neužsikuria. Prasidėjus rungtynėms tai pasijunta dar labiau. Nors pavyksta išsiveržti į priekį, nei aikštėje, nei tribūnose nejaučiame tikro impulso. Trūksta energijos, sprendimai stringa, o klaidos kainuoja brangiai.
Galutinis rezultatas – 2:3 „Manchester United“ naudai. Skaudu, bet objektyviai žiūrint – nelabai yra prie ko prikibti.
Po rungtynių dar trumpam sustojame pasikalbėti: kas nepaėjo, kur lūžo žaidimas, kas labiausiai nuvylė. Be didelių emocijų, daugiau su nuovargiu. Tada – kelias namo.
Einant link metro sutinkame švenčiančią „United“ fanų grupelę. Triukšmo netrūksta, bet vietiniai greitai primena, kad ne visur ir ne visada tai tinka.
Ne ta diena ir ne tas vakaras. Bet buvome ten, pamatėme viską iš arti ir judame toliau. Tokios rungtynės – jos irgi yra sezono dalis.
