Šeštadienis, 12:30. Turbūt pats blogiausias laikas tiek rungtynėms, tiek fanams išsijudinti ką tik pakilus iš lovos. Kūnas dar miega, galva sunkiai gaudosi, o emocijos dar tik kažkur pakeliui.
Iš pradžių nieko neplanavome prieš šias rungtynes – ankstyvas laikas nežavėjo. Atrodė, kad šįkart gal ir praleisim. Tačiau likus mažiau nei parai visgi nusprendžiame – susibėgti reikia.
Iš mūsų einančių į rungtynes susirenka keturiese. 11 val. ryto jau būname įprastoje vietoje – „Mamma Mia“ picerijoje. Lėtai įsivažiuojame: pusryčiai, pirmi gurkšniai, pokalbiai apie sudėtį, apie tai, ko tikimės (ir gal labiau ko bijome). Simboliškai pakeliame po keletą pintų – ne tiek dėl nuotaikos pakėlimo, kiek dėl ritualo. Rasa, kaip visada, nustebina – pasisiūlo už viską sumokėti. Nuotaika šiek tiek pakyla, atsiranda tas bendrumo jausmas, dėl kurio visa tai ir darome.
Judame link stadiono.
Tačiau aikštėje – visiškai kitoks vaizdas. Komanda pasimetusi. Jau nuo pirmų minučių matosi baimė, trūksta užtikrintumo, sprendimai vėluoja, judėjimas be kamuolio minimalus. Atrodo, kad žaidėjus spaudžia kažkokia vidinė našta, kurios jie patys nesugeba nusimesti. Ir reikia pripažinti – bent jau kol kas ši komanda su tuo nesusitvarko.
Sirgaliai taip pat neatneša jokio impulso. Būdingai tokiam ankstyvam laikui – stadionas lyg apsnūdęs. Dainos vangios, emocijos prislopintos, o didžiąją rungtynių dalį atrodo, kad visi tiesiog laukia, kol viskas baigsis. Jokio tikro užsivedimo, jokio spaudimo varžovams.
Finalinis teisėjo švilpukas. Tyla. Visiškai pelnytas pralaimėjimas namuose.
Po šių rungtynių klausimų lieka daugiau nei atsakymų. Kur dingo charakteris? Kur lyderiai, kai jų labiausiai reikia? Artėjanti dvikova išvykoje su „City“ atsakys labai daug. Taip, situacija dar kontroliuojama… bet labai trapiai. Jei ten nebus parodyti vyriški kiaušiniai – nebus ir trofėjaus. Paprasta matematika.
Po rungtynių dar keli patraukiame į artimiausią bariuką. Ten, kaip visada, daugiau analizės nei optimizmo. Išsikalbame, išleidžiame nusivylimą, bandome rasti bent kažkiek logikos tame. Laikas bėga, taurės tuštėja, o atsakymų vis tiek nedaugėja.
Ir galų gale net pradedi galvoti – turbūt viskas kažkaip simboliškai sutapo. Net baras vadinosi „Library“. Tyla, ramybė… ir beveik jokios gyvybės.
Jau į geroką popietę skirstomės savais keliais.
Gaila. Apmaudu… ir kažkaip labai tylu viduje.
Bet kokiu atveju – dar niekas neprarasta. Tikime ir žinome, kad galime daugiau.
COYG.