Iki rungtynių likus vos kelioms dienoms nusprendėme šįkart susitikimo vietą perkelti kitur – ten, kur turime daug gražių prisiminimų, į „German Gymnasium“. Simboliška, nes būtent prieš „City“ komandą, būtent VIP rungtynėms, mes rinkomės ten ir anksčiau. Atrodė, kad ir šįkart viskas klostysis pagal tą pačią schemą: pasėdėsime jaukioje vietoje, prisiminsime senesnius susitikimus, pasidarysime simbolinį video epizodą ateičiai, pasidalinsime emocijomis. Žodžiu, planas atrodė tikrai neblogas.
Tačiau jau rungtynių dieną viskas pradėjo virsti kita linkme. Vėlyvi viešbučio „check-in“ laikai, kiti netikėtai užkritę darbai prieš rungtynes, nuolatinis skubėjimas, kad tik nepavėluotume į stadioną – visa tai sugriovė planą A. Vietoje ramios atmosferos ir planuoto epizodo teko rinktis paprastesnį variantą: susitinkame tiesiai prie stadiono, pilna sudėtimi, be jokių papildomų ceremonijų.
Apie pačias rungtynes… Rezultatas gal ir nėra blogiausias, nors tikrai ne tas, kokio labiausiai tikėjomės. Bent paskutinis įvartis kiek praskaidrino nuotaiką – iš stadiono galėjome išeiti ne visai nuleidę galvas. Tačiau būtina sustoti prie vieno dalyko: atmosfera. Tokiose rungtynėse, tokiame lygyje, tokio ažiotažo metu ji buvo tiesiog apgailėtina. Su visa pagarba „City“ komandai ir jų gynybai, bet tiek „Arsenal“, tiek sirgaliai didžiąją rungtynių dalį atrodė pramiegoję. Nebuvo nei tos energijos, nei užsidegimo, kurio visi tikėjomės.
Po rungtynių ilgai diskutuoti nereikėjo – visi sutikome, kad tai, ką pamatėme aikštėje, toli gražu nepriminė to, ką norime matyti, bet tašką paimame. O už tą vieną iškovotą įvartį – bent jau po simbolinį bokaliuką. Todėl patraukėme į „The Coronet“. Ten, ramiai atsisėdę, išgėrėme po vieną, pasikeitėme įspūdžiais ir keliavome namo.
Galbūt šis kartas nebuvo toks, kokio norėjome, bet tokios akimirkos taip pat tampa istorijos dalimi. Nesvarbu, ar planai pavyksta, ar griūva – svarbiausia, kad mes vis tiek esame kartu, „Arsenal Lithuania“ bendruomenė.